 |
 |
 |
Projekto dalyvių mintys
Kiek priklausomybių Jūs turite? Laiškas visuomenei
Ar jus jaučiate priklausomybę būti pavyzdingos visuomenės pavyzdingu nariu? Ar jaučiate priklausomybę būti geru, doru, sąžiningu? Jaučiate priklausomybę būti pavyzdingu tėvu, vyru, mama, žmona, dukra, sūnumi? Ar turite priklausomybę išgerti per kiekvienas šventes? Meluoti, jei susimovėte? O gal priklausote nuo brangių daiktų: rūbų, baldų, papuošalų, meno kūrinių? Turite priklausomybę pinigams? Priklausote nuo skanaus maisto, kitų žmonių nuomonių, vertinimų? Gal esate priklausomas nuo savo emocijų? Gal priklausote nuo sunkiai iškovoto statuso?
O aš ėmiau ir spjoviau į visas šias priklausomybes ir pasirinkau vieną – narkotikus. Gal man taip tik atrodė, bet jie išlaisvino mane nuo visų kitų. Galėjau meluoti, vogti, mušti, nebūti geru, doru, pavyzdingu, sąžiningu, pareigingu, padoriu. Pavartodavau ir pasaulis man imdavo šypsotis. Kokios gali būti bėdos?! Kai dangus tampa žydresnis nei žydras, viskas klostosi kuo puikiausiai, o gyvenimo linksmybės nesibaigia. Tegyvuoja visagalis Kaifas!
Bėdos prasidėjo, kai priklausomybė tapo stipresnė už mane. Po triukšmingų vakarų rytai būdavo liūdni, mausdavo kaulus, norėjosi kaukti, o dievai iškeliaudavo... Visai neryškiai prisimindavau išsigandusių praeivių veidus, sugniaužtą mano kumštį, automobilio signalizacijos kauksmą ir ateidavo ilgai laukta palaima. Gal sustoti? Ne! Aš dar laisvas, laisvesnis už visus tuos, kurie mano, kad jie laisvi. Baigtas narkomanas tas, kuris lankosi tabore. Aš ne toks...
Kuopos vado šauksmas, vėliau kalėjimo grotos paženklino mano biografiją, tačiau sieloje vis dar kaukė permainingi vėjai. Atrodė, kad jaučiu kaip priklausomybė alsuoja į mano pakaušį. Atsisukus tuščiose jos akyse mačiau kvietimą. Kvietimą išsižadėti pasaulio priklausomybių ir pasinerti tik į vieną.
Ar žinote, kas vyksta sieloje, kai matai ašarotas mamos akis, nes ji tiesia tau ranką su pinigais, už kuriuos netrukus pirksiu „šyrkę” tabore? Žinau, kad suaugusieji meluoja aistringiau nei vaikai, nes jie turi daugiau ką prarasti, jei sakys tiesą. Ar įsivaizduojate, kaip svarbu man buvo įtikinamai sumeluoti, apgauti, apsukti, prižadėti ir netesėti? Kai išblaivėdavau, ateidavo ir tiesa. Bet man jos nereikėjo.
Juodai apsirengę mano bendraamžiai, pasiturintys, su žmonomis, užimantys padėtį visuomenėje, rikiavosi prie kapo duobės. Tyliai leido karstą, kurioje mažų skylučių nužymėtos rankos ir nuo tariamo malonumo atbukusi širdis. Kai gūžiausi už svetimo kapo, galvoje šmėstelėjo, gal ten aš?
Laiku pasitraukus Tiesai, ateina Gėda. Ji žvelgia įkyriai ir ilgai, kol ima atsispindėti tavo akyse. Gal laikas išmokti pažaboti ir nugrūsti tą priklausomybę į giliausią sielos kampą? Juk man dar tik šiek tiek daugiau nei dvidešimt.
Dabar baigiau reabilitacijos kursą, dirbu salotų bare „Mano guru”. Esu švarus. Esu dėkingas čia besilankantiems, už tai, kad manęs nebijo ir nesmerkia. Juk priklausomybių turime visi. Tik man pavyko manąją suvaldyti.
X
Sunku žodžiais apsakyti, kaip esu dėkinga salotų baro „Mano guru” direktorei Redai, gamybos vedėjai Gabrielei, visam personalui už tai, kad padėjo Tomui vėl džiaugtis gyvenimu.
Visą pusmetį, kol jis dirbo salotų bare, iš jo lūpų girdėjau vien tik geriausius, šilčiausius ir dėkingumo kupinus atsiliepimus apie savo darbo kolektyvą.
Po ilgų kančios, nevilties metų mes abu pradėjome juoktis, dalintis dienos įspūdžiais, kurti ateities planus. Tomas pradėjo mane, močiutę, drauges džiuginti stalo serviravimu, nuostabiomis salotomis, paties keptu šokoladiniu pyragu. Jis susirado daug gerų draugų. Jie gražiai leidžia laiką, vaikšto į sportą klubą.
Noriu žemai nuslenkti miesto merui A. Zuokui, kuris prisidėjo prie salotų baro egzistavimo, o kartu ir jaunų Lietuvos žmonių įsiliejimo į pilnavertę visuomenę. Tai tikras darbas, duodantis realius vaisius.
Norėtųsi, kad ir toliau valdžia palaikytų ir skatintų šią nuostabią idėją. Gražu būtų, kad ir verslininkai suteiktų paramą ne tik begaliniams grožio konkursų ir realybės šou organizavimams, bet ir pasiklydusiam žmogui. Lietuvos ateitis ne šou, o mūsų vaikai.
Priklausomybės liga dar ilgai kels mums nerimą. Tačiau valdžios vyrai, verslo žmonės, tėvai ir tokie atsidavę žmonės, kaip „Mano guru” kolektyvas, sutelkę pastangas, tikrai gali išgydyti šią visuomenės žaizdą.
Visiems mums padėjusiems linkiu asmeninės laimės, geros sveikatos, ištvermės ir kantrybės šventame darbe. AČIŪ visiems už naują sūnaus gimimą.
Su pagarba, mama
2005 m. rugsėjo 19 d.
Salotų baras „Mano guru” man labai padėjo. Tiesą sakant, jeigu nebūtų šios įstaigos, nežinau, kas būtų su manimi. „Mano guru” – tai buvo mano pirmas žingsnis į priekį, kuris suteikė vilties. Pradirbęs čia septynis mėnesius išmokau bendrauti su žmonėmis. Be galo džiaugiausi, kad salotų bare neprekiaujama alkoholiu, nes tai labai svarbu turintiems priklausomybę žmonėms.
Dirbdamas salotų bare „Mano guru”, įgyjau barmeno ir padavėjo specialybes, išėjęs įsidarbinau restorane. Įgyjęs specialybę, įgyjau ir reikiamų žinių, tad dabar turiu gerai apmokamą darbą. Tikiu, kad turiu ir blaivią ateitį.
Labai gerbiu tuos žmones, kurie stengiasi padėti turintiems priklausomybes ir tiems, kas sugalvojo šį projektą.
Giedrius
Esu labai Jums dėkinga, kad turėjau galimybę dirbti tokiame šauniame kolektyve, jausti malonią darbo atmosferą. Tik Jūsų dėka daug ko išmokau. Kiekviena diena darbe man buvo kaip naujas gyvenimo knygos puslapis. Ta neįkainojama darbo ir bendravimo patirtis, kurią įgyjau čia dirbdama, išliks manyje ilgam.
Laikui bėgant žmonės, su kuriais dirbau tapo nei tik bendradarbiais, bet ir draugais. Su jais galėjau pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Salotų baras „Mano guru” visada liks mano antrieji namai, o čia dirbantys žmonės antrąja šeima. Ačiū Jums, kad esate.
Lina,
2005 m. rugpjūčio 1 d.
Laiptelis į sąžiningą ir dorą gyvenimą
Salotų baras „Mano guru” tapo man pirmu laipteliu į sąžiningą ir dorą gyvenimą. Čia įgyta patirtis padėjo man susirasti darbą. Dėkoju baro kolektyvui už tai, kad jie manęs nepasmerkė ir neatstūmė dėl to, kad esu priklausomas. Jūsų atsidavimas padėjo man nugalėti blaivaus gyvenimo ir priklausomybės neturinčių žmonių baimę.
Esu labai dėkingas žmonėms, kurie sugalvojo šį projektą ir jį įgyvendina.
Jonas